Kai į darbą ateina visi „aš”: specialistas, tėvas, žvejas ir kiti. Ar visi reikalingi?

Publikuota: 2022-07-15
Šaltinis: Verslo žinios https://www.vz.lt/verslo-valdymas/2022/07/15/kai-i-darba-ateina-visi-as-specialistas-tevas-zvejas-ir-kiti-ar-visi-reikalingi

Galimybė darbe būti iki galo savimi – tai būdas kolektyve puoselėti saugumo jausmą ir jame gimstančius kūrybinius polėkius. vis dėlto  aktyvi ir absoliučiai atvira visų savo socialinių vaidmenų (tėvo, mamos, piliečio, feministės, dviratininko ar buriuotojos ir  pan.) komunikacija darbe, pasak verslo psichologų, gali būti rizikinga ir gresia emociniu perdegimu. Kad pavyktų iš buvimo savimi išgauti naudos, patariama viena – puoselėti kolektyvo emocinį intelektą.

Idėją darbe visiškai būti viskuo, kas esi (angl. to bring your whole self to work), pristatė ir aprašė  organizacijų konsultantas, knygų apie  tai autorius Mike’as Robbinsas. Savo knygoje „Bring Your Whole Self to Work” jis teigia, kad kiekviena asmenybė yra savaip unikali, todėl jos nederėtų slėpti ar riboti – net darbe. Pagal autoriaus sumanymą, žmonės darbe turėtų leisti savo asmenybei skleistis, o tai reiškia parodyti savo pomėgius, viltis, keistesnius asmenybės bruožus, humoro ribas, net jeigu tai tiesiogiai nesusiję su darbu.

Knygos autoriaus teigimu, visiškas buvimas savimi darbe reikalauja daug drąsos, visai kaip ir asmeniniame gyvenime, nes tai reiškia, kad žmogus atsiveria ir tampa pažeidžiamas. Kita vertus, profesiniame gyvenime vidinė drąsa būti savimi yra susijusi ir su produktyvumu bei pasiekimais.

„Kai labai nori kažką pasiekti, tampi pažeidžiamas, nes gali būti, kad nepavyks. Todėl daug žmonių nuo atvirumo susilaiko. Stokoja drąsos. Matau daug organizacijų, kurios darbuotojams kelia labai aukštus reikalavimus, bet kartu jos darbuotojus ir puoselėja. Šiuo atveju puoselėjimas reiškia žmogaus įvertinimą ne tik už profesinius pasiekimus, bet ir už tai, kuo jie yra kaip asmenybės”, – savo „Ted Talk” pasakojo M. Robbinsas.

Tokią kolektyvo kultūrą perėmusios organizacijos įprastai teigia, kad tai padeda palaikyti sveiką psichologinę atmosferą. Štai Anglijoje veikianti nevyriausybinė organizacija „Mental Health First Aid” (liet. Psichologinės sveikatos pirmoji pagalba)rengia kursus vadovams, kad šie savo komandose gebėtų valdyti ir pastebėti tiek iš esmės prastą atmosferą, tiek pavienius kolegas, kuriems gali reikėti pagalbos atskleidžiant daugiau savęs.

„Atvirai deklaruoju, kad esu gėjus, sirgęs ir pasveikęs nuo vėžio, mėgstu pasivaikščiojimus mieste ir esu iš Velso, bet niekada nenurodau, kad esu juodaodis, nes kiekvieną dieną atėjus į darbą, tai matyti. Kartais tenka paieškoti būdų, kaip galėčiau atskleisti šią savo dalį. Dėl to man patiko karantinas, nes nesikirpau plaukų”, – sakė tamsių garbanotų plaukų Sh. Millsas.

Visiškas buvimas savimi darbe, kaip aktuali tema, ypač iškilo pandemijos metu, kai daugelis dirbo iš namų. Vaizdo skambučiai dirbant tuomet tapo savotiškais langais į žmonių asmeninę erdvę, kurioje dalyvavimas darbiniame susitikime vilkint džemperius, už nugaros ant komodos tupint katinui, tapo kone įprasti ir žmones atsiskleidė ne tik kaip darbuotojai, bet ir tėvai, augintinių šeimininkai, kaimynai ir pan.

Sensacingų nesusipratimų nepavyko išvengti net įtakingiausiems pasaulio transliuotojams. Šį Roberto Kelly, Pietų Korėjos Pusano nacionalinio universiteto profesoriaus, interviu BBC nutraukė į kambarį patekę abu vaikai ir juos besivejanti mama.

Praėjus kelioms dienoms po to, kai šis vaizdo įrašas tapo interneto sensacija, R. Kelly davė gausybę interviu apie sukurtą šeimą Pietų Korėjoje, tėvystę, didelės interneto auditorijos įsitraukimą ne į jo profesinį lauką, kas yra politologija, o asmeninį gyvenimą.

Vis dėlto pandemijai nuslūgstant ir vis daugiau darbuotojų grįžtant į biurus, organizacijos kelia klausimus, ar tikrai į darbovietę dera atsivesti visą save, kažkurių visos asmenybės aspektų nepalikus namie. VŽ kalbinti vadovai teigia, kad įsitraukimas viskuo, kas esi, į darbą turi savų pranašumų ir rizikų. Ribas paprastai apibrėžia rinka, kurioje verslas veikia, ir darbo pobūdis. Ugnė Juodytė, verslo psichologė, VŽ teigia, kad daugelis tokio didelio įsitraukimo į darbą teigiamų ir neigiamų aspektų susiveda į viso kolektyvo bei vadovo emocinį intelektą.

Viso savęs atskleidimas – tik drąsiems ir intelektualiems

U. Juodytė teigia, kad darbe buvimas viskuo, kas esi, turi daugiau trūkumų nei teigiamų bruožų, o ir šie yra sąlyginiai. Pasak jos, tokį didelį įsitraukimą į darbą derėtų puoselėti emociškai intelektualiame kolektyve – tokiame, kurio nariai geba nustatyti savo ir suprasti kitų ribas, identifikuoti savo poreikius.

„Ne visai yra gerai, kai žmogus sau leidžia 100% būti, koks yra. Negerbdamas kitų žmonių ribų, nejausdamas ir savų, jis gali žeminti, menkinti, atmosferą daryti nedarbingą, nekokybišką. Tai atsitinka dėl to, kad žmogus nepažįsta savęs. Tai emocinis intelektas”, – sako psichologė.

Kolektyve, kuriame skatinamas viso savęs atskleidimas, ir vadovas turėtų būti emociškai brandi asmenybė, kuri taip smarkiai įsitraukusiam į darbą kolektyvui galėtų garantuoti emocinį saugumą. Esant jam, galima stiprinti tarpusavio ryšius komandoje, puoselėti kūrybiškumą ir tikėtis geresnių darbo rezultatų.

Apie emocines kompetencijas kalba ir Jolanta Ruzgienė, audito ir apskaitos įmonės „Audifina” vadovaujanti partnerė-direktorė. Jos teigimu, puoselėjant kolektyvo emocinę brandą pravartu išbandyti asmenybės testus, kurie padeda suprasti komandos narių asmenybes ir su jomis dirbti.

„Po testų vyksta ilgos diskusijos, kur žmonės sako „suprantu, kodėl jis taip elgiasi”, nes atsiranda supratimas, kad vieni ekstravertai, kiti intravertai, vieni labiau kūrybiški, kiti labiau analitikai. Tada supranti, kaip prieiti prie tam tikro žmogaus, kad jis galėtų save realizuoti, koks jis iš tiesų yra ir jam nereikėtų apsimetinėti. Tai palengvina bendravimą ir padeda siekti darbo rezultatų”, – sako J. Ruzgienė.

Atėjimas į darbą gausiai atskleidžiant viską, kuo žmogus yra, pasak U. Juodytės, įpareigoja vadovą ir pamatyti to rizikas. Psichologė išskiria, kad vienas iš grėsmingų veiksnių yra emocinis perdegimas ir susitapatinimas su darbo rezultatais.

„Pažįstu vidurinės grandies vadovų, kurie pradeda tapatintis su savo darbu ir kolegomis, juos vadina šeimos nariais. Jiems tai nėra tik graži frazė, tai būna tikras pojūtis. Tada vadovas kolegoms tampa ne tik draugiškas, bet ir draugu”, – sako psichologė.

Pasak jos, toks susitapatinimas, ypač vadovams, dažnai apsunkina sudėtingų sprendimų priėmimą, pavyzdžiui, kai reikia žmogų atleisti. J. Ruzgienės teigimu, vadovaujant organizacijai, reikia palaikyti draugišką santykį, o atleidimų ar konfliktų atveju svarbu paaiškinti, kad tokie sprendimai, pavyzdžiui, atleidimas iš darbo, nėra asmeniški.

„Pačioje pradžioje, kadangi buvau įmonės steigėja, mūsų buvo nedaug, tai su komandos nariais daug bendravau asmeniškai, tikrai visi buvome kaip šeima, bet įmonei augant keitėsi organizacinė struktūra, – sako J. Ruzgienė. – Nuoširdumas ir išsikalbėjimas – viskas gerai, bet kai reikia spręsti dalykinius klausimus, į juos žiūrime kaip kolegos. Kartais sudėtinga perlipti per žmogiškumą, bet supranti, kad to reikia.”

U. Juodytė apibendrina, kad šias rizikas į vieną jungia tiesiog nukritusi žmogaus savivertė, kuri „gali tapti pažeidžiama”.

Apie apsisprendimą būti pažeidžiamiems kalba ir paties principo autorius M. Robbinsas, kurio teigimu, leidimas sau pasirodyti pažeidžiamam stiprina tarpusavio santykius, o tai „fundamentaliai svarbu vadovams ir lyderiams”. Pasak M. Robbinso, tai erdvė, kurioje gimsta inovatyvios idėjos pokyčiai.

„Būti pažeidžiamam nėra blogai, tai tiesiog sunku”, – sako M. Robbinsas.

Tai, pasak U. Juodytės, ir yra didžiausias viso savęs atskleidimo darbe privalumas, jei asmenybė yra emociškai brandi – patenkinamas bendražmogiškas poreikis jaustis saugiam, įskaitant ir darbe, o kai emociškai saugiai jaučiamasi ir tarp kolegų, lengviau atsiskleisti ir kaip profesionalui.

Visiškas įsitraukimas – stiprus resursas

Visiškas buvimas savimi gali būti puikus resursas, sako Gabrielius Jucevičius, kūrybos agentūrų grupės „Clinic 212″ kūrybos direktorius. Pasak jo, dirbant kūrybinį darbą, individualus požiūris yra svarbus, ypač kuriant reklamą, kuri, anot G. Jucevičiaus cituojamo lenkų kino režisieriaus J. Hofmano, yra komercinis menas.

„Mes naudojame menines išraiškos priemones, bet ne kaip menininkai, kurie transliuoja save. Mes gauname užduotį. Todėl visos įžvalgos, kurias turime, bihevioristiniai rodikliai, kurie būna nurodyti užduotyje, ir auditorija, su kuria kalbame… Mes tai perleidžiame per save individualiai. Kiekvienas žmogus interpretuodamas tą pačią užduotį atsineš unikalų autentišką rezultatą. Todėl asmenybė kūrybiniame darbe yra be galo svarbi”, – paaiškina G. Jucevičius.

Pasak jo, kūrybos srityje dirbantys profesionalai, dažnai patys to nesuprasdami, darbe yra visais savimi. G. Jucevičius sako, kad jau kviesdamas kandidatą į darbo pokalbį numato, kad gali atvykti nenugludintas deimantas, su kuriuo darbas bus sunkus.

„Tai sunkios asmenybės, bet, iš kitos pusės, tai gali būti labai talentingi žmonės. Tada tiesiog žiūri, ką žmogus gali duoti kaip profesionalas, kūrėjas. Su tuo susiduriu ne tik aš, bet įvairios kūrybinės kompanijos. Jei išeina tas disbalansas tarp milžiniško talento ar siaubingai toksiškos atmosferos, būna priimami sprendimai. Kartais atsisveikinama, o kartais toliau šlifuojami to deimanto kampai”, – patirtimi dalijasi G. Jucevičius.

Jis vis dėlto pabrėžia, kad net tarp kūrybininkų ekscentriškų asmenybių, kurios į darbą ateina būdamos viskuo, kas yra, dabar mažėja. Jei tokių ir pasitaiko, esą dažnai jų išsišokimai palydimi su šypsena, nes tokioje darbo aplinkoje tai nėra naujiena.

„Clinic 212″ kūrybos direktoriaus teigimu, generuojant idėjas ribos, kiek galima savęs atskleisti, yra plačios, bet pasibaigus kūrybiniam susitikimui ir grįžtant prie kitų darbų labiau asmeniškus asmenybės bruožus derėtų palikti kūrybos susitikime. Iš organizacijos ribų tai gali išeiti retai.

„Kai dirbame su klientais, tas ekscentriškumas naudojamas tik kaip šou forma per pristatymus, kad įdomiau ir įtaigiau klientams perteiktume vieną ar kitą sprendimą”, – apie buvimą viskuo, kas esi, bendraujant su klientais sako G. Jucevičius.

Panašią ribą brėžia ir J. Ruzgienė. Teikiant audito, apskaitos ir mokesčių paslaugas su klientais derėtų elgtis santūriau, juo labiau kad ir pati darbo sritis didesnio atvirumo nereikalauja.

„Vis žiūri, kiek daug gali palaikyti įsitraukimą į darbą viskuo, kas esi, bet specialistai, kurie dirba šioje šioje srityje, patys labiau pasižymi analitiniu, loginiu mąstymu, todėl save išreiškia daugiau iš profesinės pusės. Tai palengvina ne visišką įsitraukimą ir, aišku, klientai, kuriems teikiame paslaugas, tikisi, kad parodysime daugiau kompetencijų, ir dėl to lieka mažiau erdvės asmeninei darbuotojų saviraiškai”, – sako J. Ruzgienė.